Kelione yra gyvenimas, visa kita, pries tai ir po to, tik stovejimas

Sunday, March 26, 2006

Nakvyne sniege / Snøhuletur




Praejusia savaite buvom zygelyje i kalnus. Nakvynei issikasem sniege pora nemazu olu (kiekvienoje galejo miegoti po 6 zmones), isklojom eglisakiais, ant ju dar pasiklojom elniu kailius ir taip susiruosem nakvynes vieta. Po "statybu" visi buvom perslape ir baisiai isvarge, su kelioniniais kastuveliais reikejo "iskinkuoti" gal apie pora sunkvezimiu sniego iki kol olos tapo tinkamos nakvynei. Dar dienos metu prileke sunu kinkinys. Pirma karta maciau kaip devyni sunys nenustygdami vietoje, skalydami ir kaukdami lauke savo seimininko, kol gales vel traukti i kelia... Man dar neregeta harmonija - sunys traukiantys roges apsnigusiu egliu karalysteje su zmogumi susikalbanciu su jais... Veliau, jau merkiantis dienai ir baigus darbus, artejant nakciai prie iejimu ir viduje uzdegus zvakes, gyvos sviesos nuspalvintos olos tapo jaukios ir siltos. Ne prastenes nei Suomijoje populiarus ledo viesbutis. Kai lauke spaude -15 C saltis, musu sniego oloj buvo gal +4C. Pasikeite perslapusius rubus sausais ir isisupe i siltus miegmaisius vakarojom dalindamiesi dienos ispudziais, kirsdami dziovinta briediena (sumedziota Rune`s) su svogunu, o desertui kimsdami sokoladini pyraga su kakava ... Isseke, taciau laimingi. Kiek mazai zmogui reikia iki pilnos laimes... Tad laimingai, ir iki kitu ispudziu is siaures!



p.s. beje apie sunis. Nuotraukose Sibiro huskiai. Jie yra neagresyvus, bega ir dirba su didziuliu noru jei yra dresiruoti tik rogems traukti. Labai patvarus ir stiprus. Lauke gali miegoti isikase i sniega spaudziant iki -20 C salcio. Vienas suo, sveriantis 18-27 kg, paprastai nepavargdamas tempia savo svori 30-40 km. Jei roges su kroviniu ir vaznyciotojas kartu paemus sveria 200 kg, tai kinkini traukia apie 10 sunu. Priklausomai nuo oro salygu ir landsafto, kinkinio greitis - 20-30 km/h. Rases istakos yra rytu Sibire. Praejusio simtmecio pradzioje buvo ivezti i JAV. Yra daugybe istoriju apie Sibiro huskius. Sios rases "tevas" buvo norvegas Leonard Sepala, kuris su siais sunimis laimejo daugybe varzybu. Tai buvo zmogus, isgelbejes Aliaskos gyventojus nuo plintancios epidemijos, sunu kinkiniais atvezes gydanciojo serumo. Sis ivykis dave pradzia legendinems "Serum Race" lenktynems i Nome (Alaska).

Saturday, March 04, 2006

Kaip Motiejukas sugrizo i vaikyste

Viena ziemos diena, Motiejukas pabudo kiek anksciau nei jam iprasta. Mat siandiena Motiejukas eis slidineti slalomo. Tiems kas nezino kas tai yra, tai yra leidimasis nuo kalno beprotisku greiciu, jeigu sugebi, zinoma.
Tad nusiprauses, susisukaves, apsirenges ir papusryciaves (pusryciams - rudas saldus suris su avieciu uogiene ir pienuku) Motiejukas atplese nuo sniego prisalusias rogutes ir pasispirdamas kloniais ir kalnais kartu su Hanssenais ir Johansenais nuleke iki slalomo trasos.
Cia jis pirma karta savo gyvenime savo akimis mate, kaip vaikuciai, dar mazi pipirai, taciau leidziasi trasa kaip vijurkai, tik sviesus mergyciu plaukai is po salmu tarsi ugnis sauleje plazda. Hmmm... rodos ne taip ir sunku turetu buti, pamane Motiekukas...
I kalna kelia liftas. Vis kylant aukstyn nuo slegio kaitos uzkrito ausys. Pakilus i pati virsu, buvo galima pasijusti tarsi ant pasaulio stogo... Nuo cia matesi net fiordas esantis uz 60 km...
Cia galejo rinktis - viena tuscia trasa ir viena kur leidosi vaikai. Ta trasa kuria leidosi vaikai, kartais kalbedami mobiliaisiais telefonais, Motiejukas paliko ramybej, - besiruosianciam rimtai mokintis slidineti reikia ir rimtesnes trasos. Tad pasirinko sekancia, kur nebuvo nieko ...

Pacioje pradzioje buvo baisiai sudetinga sustoti. Kartais per daug isibegejes ir jau nebegaledamas sustabdyti, Motiejukas pasileisdavo tiesia linija zemyn ir, pro ausis svilpiant vejui melsdavosi, kad tik kaip nors issilaikytu nenukrites. Taciau kai kurios maldos greiciausiai nebudavo isgirstos ir Motiejukas teksdavosi taip, kad pakildavo didziausias sniego debesis, per kuri nebudavo galima nieko iziureti!

Taaip... ta diena Motiejus krito ir virto kulversciais tiek kartu, kiek tikriausiai per visa savo gyvenime nebuvo krites. Kartais besivartaliojant nuo kalno zemyn, nukrisdavo slides ir issimetydavo po visa trasa, kepure irgi palikdavo savo seimininka, tad tekdavo kabarotis atgal aukstyn ir rankiotis ka issimetes... Pirstines pavirto i kokias tai apledejusias znyples, o pats visas aplipes sniegais tapo panasus i sniego seni, bekrapstanti sniego gabalus is uz kaklo, rankoviu, nugaros...

Ipusejus dienai, gaves patarimu is savo gero draugo Hansseno, Motiejukas pasijuto ant slidziu jau lyg ir tvirciau. Tik ismokus issislaikyti nenuvirtus ir stabdyti, o dar paragavus greicio, pagavo entuziazmas... toks didziulis ir ilgai trunkantis, kad pats nepajuto kaip eme leistis kartu su vaikais. Pats, kaip vaikas uzmirses visas melynes, sukaliojo is dziaugsmo, kildamas liftu dainavo kartu su savo draugais... Valandoms begant, daugybe kartu kylant liftu ir leidziantis slalomo trasa, Motiejukas pagaliau galejo darydamas didelius vingius trasoje nusileisti nenukrites.

Veliau, dienai besibaigiant, jo biciulis Hansenas pasake, kad ana, ta tuscioji trasa tai melyna*, o ta kur leidosi su vaikais, tai juoda...
Jei kas dabar paklaustu Motiejuko ar gali zmogus skraidyti, tai greiciausiai daug negalvodamas musu veikejas atsakytu, kad taip, jei tas zmogus yra su slidemis juodoje slalomo trasoje... o ypac vaikai tai sugeba...



* Trasos pagal sudetinguma:
zalia (lengva), melyna, raudona, juoda (sudetingiausia)