Vestuvės! / !La Boda! / Bryllup!

Sesuo ištekinta... šampano taurės sudaužtos... ilgiausių metų sudainuota... grindys šokiais linguotos... dainos išdainuotos... šakočiai išdalinti... Vestuvės praėjo. Gražiausia šventė per mano paskutiniųjų 20 metu, baigėsi. Kodel per 20? Todel, kad tik vaikas budamas tokiose šauniose ir turiningose vestuvėse dalyvavau. O paskui tokios smagios giminaičių ir draugų šventės nebuvo. Buvo tik Vėlinės, Kalėdos, Velykos... o vestuviu štai, ne. Ačiū širdingas visiems dalyvavusiems!!!

Pimoji nuotrauka apacioje: tevu ir ju vestuviniu ziedu laiminimas perliniu vestuviu (30 metu bendro gyvenimo) proga.

Namai / Hjem / La Casa

Hmm.. grįžau Lietuvon rodos tik menesiukui, rodos tik sesulės ir tevukų vestuvems. Maniau šausiu po to iš kart atgalios... O štai, viena dieną sededmas prie jūros ir žiūrėdamas i bangas supratau, kad toliau noriu likti, sukurti šeima ir gyventi tik Lietuvoje. Niekur kitur taip raminančiai neošia miškai, taip jaukiai nestūgauja vėjas ar šnara žolė, kaip Lietuvoje. Čia gali kalbeti sava kalba, čia su draugais gali traukti sutartines, juokauti ir visada busi suprastas... Žinoma, galbūt kitur ir jaučiai midų geria, tačiau čia jautiesi esąs namuose, pats sau šeimininkas...
Taip, yra daugybė keistų dalykų Lietuvoje, bet jų tiesiog galima neįsileisti į save. Tiesiog išjungiant TV ir pasiliekant su šeimynykščiais, draugais... Liūną paliekant tiems kurie mėgsta po jį teškentis, ir nieko čia jau nepadarysi.
Pamenu, savanoriaujant maniau, kad liksiu gyventi Norvegijoje, o mano draugai - jaunimas is kitu Europos saliu - sake "taip, dar kiek čia pabusim ir grįšim namo", atgal i Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Ispaniją... Ir mane ėmė baltas pavydas, kad jie turi namus, tėvynę kurioje nori gyventi, o aš kaip koks benamis lieku žemėje kurioje manęs niekas nelaukia.

Bet toks jau įdomus ir pilnas netikėtumų tas gyvenimas - štai grįžau tik vestuvems, o radau ir vietą kurioje noriu įsikurit ir apie kuria seniai jau svajojau. Na, pagyvensim, pamatysim.

Tada, kada Dievas nuspręs... / Cuándo el Dios deside...

Visi mes trokštame atiduoti savo širdį Kažkam, turėti gilius santykius su Kažkuo, ir būti mylimi išimtinai ir pilnai. Bet Dievas krikščionims sako:
"Ne, kol nebusi pripildytas mano meiles, kol neatidavei savęs man vienam, kol mūsų abiejų santykiai netapo asmeniniai ir unikalūs, kol surasi mane kaip pasitenkinimo šaltinį. Tik tada sugebėsi išugdyti tinkamus santykius su žmogumi, kurį aš tau duosiu. Tu niekada nebūsi sujungtas su kuo nors kitu, kol nesusijungsi su Manimi. Noriu, kad tu nustotum planuoti, nustotum trokšti ir leistum Man duoti patį geriausią planą, geresnį negu gali įsivaizduoti. Noriu, kad turetum tai, kas geriausia.
Prašau, leisk man duoti tau tai. Tiesiog nenuleisk nuo manęs akių, patirk mano pilnatvę, klausykis ir mokykis ką aš tau sakau. Tiesiog lauk. Ir viskas. Nesirūpink ir nusiramink. Nesidairyk aplinkui ką kiti turi ar ką kitiems daviau. Tiesiog žvelk į Mane, arba pražiopsosi ką aš tau rodau.
Ir tada ateis laikas, kai būsi pasiruošęs. Aš nustebinsiu tave pačia nuostabiausia meile, apie kurią net nesvajojai. Žinok, kol nebūsi pasiruošęs ir kol kitas asmuo, kuris tau paskirtas, nebus pasiruosęs (auginu jį tuo pačiu metu kaip ir tave), kol abu nebūsite pripildyti išimtinai manimi ir gyvenimu, kurį jums paruošiau, tol negalėsite išreikšti tos meilės, kuri atspindėtų santykius su manimi. Štai kas yra tobula meilė. Noriu, kad tu iš tiesų pamatytum Tavo ir mano santykius žemišku pavidalu ir gėrėtumeisi amžinąja sąjunga tarp grožio, tobulumo ir meilės, kurią tau duodu per save. Žinok, kad mano meilė tau absoliuti ir tobula. Aš esu Dievas, tikėk tuo ir būsi patenkintas"

Nežinomas autorius

Mazais zingsneliais... / Con pasos pequeños... / Lille skritt til...

Mažais žingsneliais link svajonės...
Tolyn nuo miesto, link gamtos
Išsiruošė mažyčiai žmonės
Palikę rupesčius namuos...


Sekmadieni isvaziavau ten, kur noriu tureti namus ir kurti, - gamton. Paziureti kokios ten vietos, zeme ir, radau. Radau ta vieta apie kuria mintijau, matydavau plaukiant pro akis savo svajonese... Atvykus pirmiausia pamaciau senąsias cia buvusio kaimo kapinaites - mazytis, tvorele su varteliais aptvertas plotelis su keletu lietuviškų kryžių ir klevais dar su graziai nugeltusiais, sveikuteliais, be demeles (ne kaip mieste) lapais. Jauku, tarsi kviecia apeiti viska, apziureti...
Pievos tarp misku guli tarsi kokis fiordas tarp kalnu, tamsiame misko fone matyti kaip ryto saules sildomos garuoja kalveles... Miske seni medziai... Senas storas ąžuolas išsirangiusiomis šakomis, eglynai, kai kur jaunu drebuliu šabakštynas likęs po plynų kirtimų... Siaip aplinkui seni mišrūs miskai. Taip bevaikštant galvon atėjo mintis, kad bus gera čia prieš miegą mišku prasieiti ąžuolus apglostant ir į šiltus namus namo pareiti, su rusenančiu židiniu... Girdisi įvairiausi paukščių balsai, miske pilna stirnu pripeduotu vilkotakiu. Ir žinoma, einant laukyme, uz kokiu poros šimtų metrų grakščiai prastraksi trejetas graksciuju stirnu. Beje, vietove ši turi ir keleta įžymybių,
tai daugiakamiene liepa (sekmes suskaiciuoti :) ir didziulis akmenelis su ąžuoliuku salimais, kuri Donatas su Vaida (vieni pirmųjų naujakurių) praminė Meilės akmeniu, nors man jis labiau i Ramybės akmenį neša. Prisiglaudi prie jo akmenybes ir jauti, klausais... slama lapai, kazkur miske traksteli sakele ir aplinkui ciauska pausciai, ramu...
Kitam misko gale sauniai pasidarbavo bebrai, uztvenkę melioracijos griovi uztvinde kiek misko ir pievu. Cia jau sunku praeiti nesuslapus koju, bet smalsu kuom tas pelketas miskas gyvena, - stai, pelkyno tankmej, garsiai kreksedamos ir stipriai musdamos sparnais isplazda pasibaidziusios antys, kitur, tarp egliu, islukstentu konkorėžių lukštai ir balti kauliukai... po didžiuliais ąžuolais šernų parausineta ir visa meilės istorija - su storu ąžuolo kamienu kone suaugusi eglužė... Paskui dar man Bengardai :-) parode aukstapelke.


Cia ateityje, įsikūrus bus galima padaryti pazintini taka per pelkes, mišką... Daugybe minciu ateina dabar i galva, daugybe ideju, nerealiu projektu susijusių su šia gyvenviete. Na pagyvensim pamatysim...

Voveraiciuose

Dangus zvaigzdetas, zvaigzdziu sietynai mirga... sito mieste nepamatysi, uzvertes galva ziuri zmogus, pasijunti mazytis...

Gera sedeti prie zidinio sutemus, su draugu kompanija arba vienam, nurimt, nutilti, pasinerti i save, suprast kitus be zodziu... Kojas dar i dubeni su karstu vandeniu imerkti, medaus kabinti ir arbata gerti...

Gyvenimo ismintis / la Sabiduría de la vida / Livets klokskap

Aplankiau dar ir kita mociute, is tecio puses. Isikalbejom... Kaip visada man idomios jos gyvenimo istorijos. Pasakojo savo liudna meiles istorija. Naslaite ejo merga ukininko Puodziuno ukyje. Uzsimezge draugyste su vyriausiuoju ukininko sunumi. Taciau senis Puodziunas tai uzuodes liepe mergai iseiti kaip stovi, o sunui iseti nuo rytojaus. Tevas mat svajojo apie turtinga marcia kuri atnestu gera pasoga. Sunus iseiti nesiryzo, tik pasake - "jei sitos negaliu imti, tai kitos man nereik". Deja tevas buvo nepermaldaujamas, jo valia...
Paskui mociute istekejo uz kito, susilauke 7 vaiku... Senis Puodziunas pasimire taip ir nesulaukes turtingos marcios, dukra nutekejo kitur, o sunus nevede, apsileido, ilgainiui ukis "apejo" zolemis ir nuejo suniui ant uodegos... "Savo isrinktaja rinkdamasis turto neziurek vaikeli..." baigdama pasake man mociute.
Dar pasakojo apie dvarininka Zemaiti. Jo sunus ir pries tevo valia vede dvaro tarnaite. Uzejus tremimams visa seima istreme. Taciau darbsti moteris iskirsdavo savo dienos norma ir dar turedavo jegu grizusi namo triusti virtuveje. Ilgainiui abu prasigyveno, kartu atlaike likimo audras...

Sviesa / Lys / la Luz

Vaikysteje vasaras dazniausiai praleisdavau pas senelius kaime. Rodos, kai kurie dalykai niekuomet nesikeicia. Sutemus vakarui, nutilusios sodybos virtuves lange isiziebia tokia sviesa kuria visada nesiojuosi sirdyje. Ji man reiskia laukima, rupesti tais kuriuos myli, namu siluma... Miela budavo po dienos darbu, arklius nuvedus i ganykla, griztant kalbeti poterius, bristi per rasota zole, grozetis zvaigzdeto dangaus gilybe, klausytis svirpliu ir zinoti kad esi laukiamas. Nors jei su seneliu ir susivelindavom, virtuveje visada laukdavo silta vakariene (o dazniausiai puodas su mano megstama pieniska sriuba su makaronais per tarka). Tada dar nesusimastydavau, kiek mazai zmogui reikia iki laimes...

Oziukas / Willy

Na ka gi, mielieji, jau nuo spalio 4 esu Lietuveleje. Dar ta pati ketvirtadieni namu ilgesio genamas parsiradau pas tevukus.
Sia savaite yra kas veikti, nes masiniuka "Ozi" reikia pasideti pas mociute. Bus jam dar geresniu laiku, kaip tada 1999 m. tik teises issilaikius, Klaipedoje "oziukas" tapo kabrioletu karaliumi.
Tad su teciu, papluseje paruoseme praeiti technikine. Juokiaus is tecio siandien, kai jis masina drausdamas su draudimo agente kalbejo. Moteriskaite tech. pase nerado variklio kubaturos, o tetis jai maloniai sypsodamas eme pirstu ant stalo brezti cilindra ir sako "skersmuo 93 cm, nebus nei litro". Tai ir uzrase 1000 cm3, atitinkama ir kaina buvo :). Ech tas mano tetis, senas lapinas.

Dar dede Bronius padejo elekra sutvarkyti, tai idomu buvo paklausyti kaip du soferiai apie technika porinasi: '...stabdziu cilindrukai uzsiede, varlikes nepasiekia ir atgal neatmeta kaladziu...", ... variklis neuzkaito ir termostats nedirba, todel tosolas radijatoriuje ir necirkuliuoja... tas generatoriaus dirzelis kaip triusiku guma...

Na, o po keliu dienu praejus tech. apziura, isveziau viliu pas mociute Kryzkalnin. Nuo Jaku ziedo dar paemiau tranzuojanciu studentu porele. Paskui, kai pakeleiviu nosys buvo jau pakankamai rudonos :-), pakeles kavinukej atsigerem arbatos.
Linksmiausia kelio dalis 5 km smeletu lauko keliuku - "shortcut" balomis ir traktoriu vezemis pazymetu keliuku. Vaziuoji nestabdydamas kiauriai per purvinas balas, purslai istyyyy...ksta per visa masina, o paciam ekstaze ir juokas, kuo gilesne bala tuo geriau kai tokiam "tanke" sedi, tik langu valytuvus jau riekia jungti... Kelios tokios balos ir nusokes nuo autostrados mano blizgantis zaisliukas tampa purvinu ir slapiu visureigiu.

Nuotraukoje: zvyrkeliu pas mociute su "Oziuku" (GAZ-69A, 1961 m. laida)!