Šviesa... iš praeities

„(...) Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.
(…) Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam "iš grynosios išminties", ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn.
(…) Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

Iš Vytauto Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei
Šarnelė, 1942.VII.12