Kelione yra gyvenimas, visa kita, pries tai ir po to, tik stovejimas

Friday, August 12, 2011

What are words / Kas yra zodziai

"Jei vienas zmogus gali isreiksti tiek neapykantos, pamanyk, kiek meiles mes galime isreiksti visi kartu." (1)
- Utøya tragedija (2) isgyvenusi Stine Renate Håheim



"Ji mego svajoti ir siusti pasauliui geras mintis..." - sake tevai apie dukra, zuvusia Utøya saloje. 18-metes laidotuvese savo paties isgyventa ir sukurta daina atliko jos megstamiausias dainininkas Chris Medina, atlikti sia daina zuvusiuju atminimui atvykes is JAV. Butent sia daina mergina klause kartu su savo seima pries jai isvykstant i stovykla Utøya saloje. Daina tapo Nr.1 Norvegijoje.

Sis teroro ispuolis suvienijo visa Norvegijos visuomene - didesniuosiuose karalystes miestuose zmones rinkosi i eisenas su raudonomis rozemis (Darbo partijos simbolis), prie Oslo katedros, Bergeno centre, Stavangeryje ir kituose miestuose gedintys zmones is visos salies sunese marias geliu, atsisveikinimo atviruku, dege zvakutes, renge paminejimo koncertus ir pan..... Norvegai pasirinko meiles, uzuojautos, rupescio vienas kitu kelia...

________
1. Citata originalo kalba: "Hvis én mann kan vise så mye hat, bare tenk hvor mye kjærlighet vi kan vise sammen.”

2. Liepos 22 d. Osle ivyko sprogimas (7 zuvusieji), o veliau ta pacia diena tas pats teroristas Utøya saloje saude i Darbo partijos jaunimo (AUF) stovykla susirinkusius dalyvius. Visa Norvegija sukretusioje tragedijoje zuvo apie 70 zmoniu, apie simtas suzeista. Savo manifeste, paaiskinanciame ispuolio motyvus ir isplatintame ta pacia ispuolio diena, teroristas isreiske kritika Darbo partijos per daug liberaliai politikai musulmonu integracijos Norvegijoje klausimu ir norejo "suduoti smugi partijos atsinaujinimui".

Thursday, August 11, 2011

Tekšniavimas pelkėje

Šiandien neįprastai šilta + 24 C pavėsyje ir jokio vėjelio... čia užpoliarėje, tokias vasaros dienas galima suskaiciuoti ant pirštų. Tekšniaudamas basnirčia brendu per išdžiūvusias pelkes. Neapsižiūrėjęs smukteliu ligi kelių juodan pelkes dumblan – kol traukiu kojas, pelke kliuksi, švokščia užsitraukdama...
Aplink purpurinės žalios, gelsvos, oranžinės, raudonos samanos džiugina akis... Šviesdami savo baltais pūkeliais viksnynuose siūruoja kur ne kur išsimėtę švylių lopinėliai, vanduo tarp jų šaltas, mat pratekantis. Kitur pelkė įšildyta saulės, tad braidžioti basomis po minkštučius, žliugsinčius jos patalus didžiulis malonumas... Aplink tylu, tarsi nė gyvos dvasios... tik virš širdelės formos pelkutes tyliai dūgzdami sparneliasi žaidžia du gražiai mėlyni laumžirgiai... smarkiai mušdamas sparnais, iš tankesnio viksvyno purpteli paukštukas... ausis pasiekia kažkur priekalnėse tilinžiuojantys besiganančių avių skambalų garsai... ir tas savitas durpių kvapas.. Kartais užeini – pelkė tarsi mirga geltonais, raudonais žiburėliais. Tai šviečia išnokusios ir benokstančios tekšnės. Prisirenku kibirėlį šių uogų karalienėmis tituluojamų uogų – bus desertas su grietinėlės kremu Kalėdoms.. mmm....

Sunday, November 28, 2010

Ateitis priklauso mažosioms elektrinėms

Didžiulių elektrinių, masyvių užtvankų ir milžiniškos intervencijos į gamtą laikai baigiasi. Dabar apie ateitį galvojančioms energetikos bendrovėms ima rūpėti mažieji elektros generavimo įrenginiai. Ateityje jie gali dramatiškai perkeisti energetikos sektorių.

Kalba eina apie elektros energiją generuojančių mini stočių mikrotinklus ir decentralizuotą elektros gaminimą. Realybėje tai reiškia, kad elektra gaminama (generuojama) vietiniuose tinkluose, šalia vartotojų, geriausia kuo mažesnės skalės įrenginiais ir tai gali vykti visiškai nedalyvaujant didžiosioms energetikos bendrovėms.
Tai nebūtinai turi būti hidroelektrinės. Tai gali būti vėjo, saulės, o taip pat bangų bei biomasės elektros generavimo elektrinės.
Be abejonės, šie tinklai susidurtų su iššūkiais, vienas kurių yra tai, kad energijos gamyba būtų tiesiogiai priklausoma nuo oro sąlygų ir vėjo. Dėl to reikia energiją arba kaupti kaupikliuose, arba jungtis į tinklą, kuriame energija generuojama iš keleto tipų energijos šaltinių. Tokiu būdu būtų galima užtikrinti stabilią energijos gamybą. Taip pat būtų galima nesunaudojamą energiją parduoti arba pirkti, kai jos gamyba būtų nepakankama.
Tokie tinklai turi turėti galimybę atsijungti visiškai nuo bendro tinklo ir toliau veikti atskirai, nepaisant, kad tarkim bendrasis tinklas būtų be elektros. Žinoma, tam yra visa eilė techninių reikalavimų, pvz. signalizavimui, valdymo sistemoms, energijos kaupimui.
Vokiečių kompanijos LichtBlick skaičiavimai rodo, (jie naudoja VW pagamintą elektros ir šilumos mini generatorių, kol kas varomą gamtinėmis dujomis) kad mažieji tinklai yra žymiai lankstesni reaguojant į energijos poreikius, lyginant su tiekėjais gigantais, kuriems energijos gamybos paleidimas ar sustabdymas yra sudėtingi procesai.
Tikiu, kad neužilgo ateis laikas, kai žmogus, jei panorės, galės tapti nepriklausomas nuo energetikos tiekėjų gigantų. Pasigaminti savo namams, šeimos poreikiams reikalingą elektrą ir šilumą asmeniniais energijos generavimo įrenginiais. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra nagingų žmonių energiją išgaunančių savadarbėmis vėjo jėgainėmis ar savais būdais panaudojantys saulės energiją. Tad sėkmės visiems pionieriams!

Šaltiniai:
Žurnalas „Expansjon Hålogaland“
http://www.youtube.com/
http://zir.lt

Saturday, December 12, 2009

Ką atneša Adventas...

Štai ir Adventas, ramiausias metų periodas, kai galima rasti laiko sustoti atsikvėpti, pažvelgti atgalios ir ivertinti nueitą kelią, - kur link eita ir kiek nueita, ko ieškota ir kas atrasta...
Šiandien, nežinau po kiek laiko, išbėgau pabėgioti. Tiesiog užėjo noras ir atsirado galimybės vėl pamankstini kojas, šviežiu miško oru išvalyti plaučius ir parikiuoti mintis. Mazytės, blizgančios "ciklopo" šviesoje snaiges gulė ant plaukų, akių, skruostu... atšviežindamos mano mintis, tirpdamos ir tekėdamos skruostais tarsi išplaudamos tai kas buvo pamiršta, kas užstrige... apie ką nepagalvota.

Dar prieš pora metų buvo aktualūs keletas svarbių dalyku, tačiau karščiausiai svajojau sutikti savo žmogų, sukurti šeimą... Šį periodą gražiausiai apibūdinti būtų galima žodžiais, kuriuos savo džiaugsmui, atradau vienoje iš Petro Zalansko ringuojamų dzūkiškų liaudies dainų... Štai kokį atsakymą man atnešė Adventas.


Tu pucine raudonasai, pucinėli raudonasai
Ko pavirtai in šalalį...

Ko pavirtai in šalalį, in šalalį neščeslyvų
O aš jaunas be dalalės...

Ainu keliu dainuodamas, ainu keliu dainuodamas,
Dalios, laimės ieškodamas...

Atsišaukė ma dalalė, atsišaukė ma dalalė
Anoj pusėj krašti marių.

Aik dalala šian kraštelin, aik dalala šian kraštelin
Jau aš tavį seniai laukiu

Jau aš tavį seniai laukiu, jau aš tavį seniai laukiu
Iš vargelio neišsitraukiu...

Savaitgalis, nuo darbų ramu. Šiandien apniukę ir dienos šviesos galima sakyti nebuvo. Bet tamsybių metas arteja link pabaigos, link šviesos sugrįžimo - Kalėdų. Vis dažniau pagalvoju apie artimesnius ar tolimesnius bet visus man brangius žmones... Uždainuoja Zalanskas, užsidegu žvakes, apsiaunu močiutės megztomis vilnonėmis kojinemis ir imu vakaroti svajodamas, tikėdamas ir žvelgdamas priekin...

Monday, November 30, 2009

Šviesa... iš praeities

„(...) Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.
(…) Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam "iš grynosios išminties", ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn.
(…) Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.


Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

Iš Vytauto Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei
Šarnelė, 1942.VII.12

Saturday, September 19, 2009

Ruduo / Høst / Otoño


Rugsejis. Kalnu virsunes tarsi pudra nubarste pirmasis sniegas, - keista ir grazu jas vel matyti pabalusias, po jas galutinai "nurengusiu" vasaros karsciu. Pimosios salnos nudabino kalnu slaitus margaspalve paklote. Jau ir naktis vis labiau isidrasina atsiriekdama dienos, kuri anksciau nupilta nenusileidziancios vasaros saules galejo vadintis poliarine diena...
Ruduo ima vis labiau alsuoti savo saltaja ir slapiaja puse, tad gera prisiminti paskutiniasias vasaros dienas... Gimus Gasparui ir sukakus menesiui visa mazyte seimynele traukem i melyniauti ir grybauti. O grybu - ir baravyku pulkaunyku ir slapukiu voveraiciu, o kas raudonikiu... kiek pavelavom prisirinkti teksniu (multebær), mat del siltos vasaros jos baigesi iki mums galejus issiruosti gamton.
Grazus ir ypatingas sis ruduo...

Monday, March 16, 2009

The Money Crowd

"XVII amziaus pradzioje neiprastas pakvaisimas apeme visa sali: Olandija istiko manija pirkti tulpes. Amsterdame, Roterdame ir Harleme atsirado birzos, kuriose buvo sutelkta tulpiu svoguneliu prekyba. Kainos neitiketinai pakilo. Vienos retos veisles ("Semper Augustus") svogunelis, kuri anksciau buvo galima isigyti beveik pusvelciui, dabar kainavo 5300 florinu. <...>
Pakvaisimas apeme visus visuomenes sluoksnius. Ukininkas atidave savo ferma uz vieninteli "Semper Augustus" svoguneli. Jis buvo isitikines, kad kainos ir toliau sparciai kils, ir sanderis duos jam didziuli pelna. Harlemo pirklys puse savo turto maine i kita reta svoguneli. Nuo Hagos iki Zeiderzes daugelis gatves prekiautoju, jureiviu ir padieniu darbininku, paverte visa savo turta florinais, skubejo nusipirkti tulpiu svoguneliu. <...> Tam tikra laika viskas klostesi gerai. Ir uzsieniecius buvo apemusi tulpiu pirkimo karstlige <...> pinigai uz parduotas tulpes eme plaukti i sali. didejants pinigu srautas sukele astronomini pirmojo butinumo prekiu, namu ir ukiu kainu kilima. Tikejimas tulpemis tapo nacionalinio tikejimo dalimi. <...> Prekybai priziureti buvo skiriami specialus igaliotiniai. Notarai pasivadindavo "tulpiu notarais" ir tapdavo svarbiausiais valdininkais miestuose.
<...> Svarbiausi sanderiai buvo pazymimi banketais. I sventes susirinkdavo simtai zmoniu, o patalpos buvo puosiamos zydinciomis tulpemis.
Netiketai visa tai baigesi. Stambieji zemvaldziai, augine tulpes, nusprende, kad uzteks. Jie ir toliau dirbtinai laike aukstas kainas, samoningai ribodami pasiula ir skleisdami tarp lengvatikiu gandus, kad kai kurios veisles labai vertingos <...> o kitos ir visiskai unikalios.
Nugriebes finansine grietinele, zemvadziu sindikatas nutrauke dideliu kainu palaikymo politika ir ismete i rinka didziuli kieki svoguneliu, tarp kuriu buvo ir daugybe "retu" veisliu. Pasklidus naujienai prasidejo panika. "Retu" svoguneliu savininkai, kurie, kad galetu juos isigyti, buvo pardave savo namus, ukius ir imones, beviltiskai bande rasti pirkeju, bet sie dingo. Per dvi savaites svogunelio kaina (skaiciuojant JAV doleriais) nuo 900 dol nusmuko iki 100 dol. Dar po keturiu savaiciu jis buvo pardavinejamas po 12 dol. Praejus keliems menesiams, svaininkas buvo laimingas, jegu jam pavykdavo uz ji gauti 12 centu.
Sali apeme pyktis. <...> Tik nedaugelis izvalgiu verteivu, susikrove didziulius turtus is svoguneliu tada, kai kainos dar buvo dideles, isveze pinigus is salies ir paverte juos svarais sterlingu, prancuzu frankais ar nekilnojamuoju turtu Vokietijoje. O kiti, tik trumpam akimirksniui is nieko iskile i turtuolius, vel atsidure dugne. Turtingi pirkliai virto elgetomis."

Pinigai - aktuali tema visais laikais, bent jau tais, kiek istorija apie juos byloja. Preita savaite maloniai praleidau laika skaitydamas amerikieciu zurnalisto Dana L. Tomas knyga "Piniguociu dinastijos" (The Money Crowd). Idomu tai, kad knyga parasyta dar 1972 m. taciau aprasomos temos labai siejasi su siandiena, ypac taip isgarsintos finansines krizes aktualijose. Cia galima suzinoti apie infliacija, jos eiga ir padarinius, bei kaip nuo jos saugojosi ir vis saugojasi seimos, jau simtmeciais paveldincios milziniskus savo proteviu palikimus.
Autorius pateikia turtingu seimu-dinastiju pinigu uzdirbimo, isaugojimo ir investavimo is kartos i karta mechanizmus, salia to pateikdamas pikantisku smulkmenu is piniguociu gyvenimu. Idomios gyvenimiskos seimu, net saliu istorijos, sprendimai, poelgiai. Pateiksiu keleta istrigusiu citatu.

Apie infliacijos (infl.) pavojinguma:
38 psl. "Infl. ir pinigu nuvertinimas imperatoriu laikais buvo pagrindines veiksnys suzlugdes Senoves Roma. Prancuzijos revoliucijos metu spartus nuvertinimas Revoliucinio trubunolo isleistu pinigu <...> sukele dideli sukciavima, buvo svarbiausia Revoliucijos pralaimejimo ir Napoleono atejimo i valdzia priezastis.

Nesulaikomas Infl. didejimas Vokietijoje 3 des. pradzioje nuskurdines milijonus vokieciu padejo iskilti nacizmui ir ateiti i valdzia Adolfui Hitleriui.

Ir dabartines vyriausybes, lendancios i vis didesnes skolas, kurias jos bando ismoketi spausdindamos daugybe popieriniu pinigu, is tikruju niekuo nepadengtu ir remiamu is esmes politiniais pazadais, kelia savo pilieciams baisios katostrofos gresme".

39 psl. "Milijonai zmoniu miestuose, perkantys kiausinius, ir apsukrus spekuliantai prekiu birzose, parduodantys ir pekantys simtus milijonu kiausiniu, turbut niekada negalvojo apie vistas. Neabejotina, kad tie prekiu birzu veikejai perka ir parduoda daugiau kiausiniu negu ju sudejo visos vistos per visa istorija. Jie taip pat perka ir parduoda daugiau sidabro negu jo bet kada buvo ir galbut bus iskasta. Jie pamirso, kad kiausinis yra kazkas daugiau nei skaicius knygoje. Butu protinga, jeigu birzos prekiautojai isteigtu komiteta salies fermoms patikrinti ir vistoms suskaiciuoti. Jie galetu pranesti: "Daugelio milijonu kiausiniu, kuriuos mes pirkome ir pardaveme, nera ir negali buti gamtoje. Is tikruju mes ne kazka perkame ir parduodame. Mes varzomes vienas su kitu, kuris is musu apsukresnis".
Kazkas panasaus dedasi ir su pinigais. Daroma prielaida, kad pinigai gali buti paverciami kazkuo. Pavyzdziui, uz doleri galima nusipirkti tam tikra kieki kiausiniu arba mesos, kvieciu ir t.t. Taciau jeigu jus suskaiciuosite viso pasaulio prekes, o paskui palyginsite su pinigu kiekiu, tai pamatysite, kad vargu ar atsiras toks prekiu kiekis, kuris atitiktu cirkuliacijoje esanciu pinigu kieki".

"Salies finansine galia priklauso ne nuo to ka turi vyriausybe, o nuo to, ka turi jos liaudis".

Apie tauriuosius metalus:
Aukso ir sidabro kasybos imoniu, daranciu itaka visam pasauliui, savininkas Engelhardas jaunesnysis, jas paveldejes dar is savo tevo (rasytojo I. Flemingo "Goldfingerio" prototipas knygoje apie James Bond) taip maste apie turiuosius metalus (74 p.): "...aukso ir sidabro teikiamos galimybes gauti pelno daug didesnes, negu iki siol buvo isiaizduojama. Aisku, kad tas investicijas galima taip pat greitai realizuoti, kaip ir grynus pinigus, ir kad jos yra ypac vertingos tomis aplinkybemis, kai pasaulio ekonomika is esmes turi infliacini pobudi. <...> Dabar, kai pasaulis sliauzia i gilejancia valiutos krize, kai dideja infliacija, auga nedarbas ir zlunga indelininku planai apsaugoti savo kapitalus, "misterio Goldfingerio" samprotavimai ir prognozes diena is dienos atrodo itikimesni".

Apie kai kuriuos Sveicarijos bankus:
47 p. "<...> Sveicarijos bankininkai labai uzsidare savame rate. Pasaliniam zmogui sunku pakliuti i sia bendruomene ir ikurti banka edelveisu zemeje. Kelios aristokratu bankininku seimos, kildinancios save is Kalvino laiku, dominuoja finansineje bendruomeneje ir kaip nuo maro bega nuo prozektoriu sviesos. Aristokratiski bankai Zenevoje net vengia kabinti iskabas ir nurodyti savo adresus. Klientams su kuriais jie turi reikalu, nereikia pasakoti, kur juos surasti. Bankininkai gyvena elegantiskos praeities pasaulyje. Viena garsi banko firma, priklausanti Piktetu seimai, iki siol naudojasi XVIII a. baldais, paveldetais is proteviu, ir jos vadovai isblykstu is baimes, jeigu jiems kas nors duotu minti naudotis skaiciavimo masina. Kiekvienas Piktetu klientas apie saskaitu bukle gauna pranesima, parasyta ranka ant ypatingo vardinio popieriaus. Negalima net isivaizuodti, kad butu pasiusta ne individualiai israsyta saskaita".

Apie briliantus:
214 p. "<...> briliantai yra kur kas patikimesni negu pinigai banke. Jie issaugos savo verte ir tada, kai sermuoneliu kailiai pasidarys nebemadingi, o "mersedesai" taps slamstu."

Pokario Japonijos suklestejimas:
222 psl. "Pakilusi is griuvesiu Japonija tapo 3cia pasaulyje pramonine valstybe (po JAV ir TSRS), <...> karinis pralaimejimas buvo postumis jai atgimti. Karo sugriovimai priverte sali, isvalius griuvesius, statyti naujas gamyklas ir diegti pazangiausia technologija. J. nereikejo dideliu lesu skirti gynybos reikalams, ji galejo pagrindine savo biudzeto dali skirti civiliniams tikslams.
<...> Paprastai jie supirkdavo kitose salyse patentus, gulincius lentynose, taciau neidiegiamus del dideliu gamybos reorganizavimo kastu".

Apie seno ir naujo susipynima, vienas zurnalistas apsilankes viename Japonijos pramones centre raso: "apie ryto grozi prie iejimo i masinu cecha; apie gluosnius, nusvirusius virs perpildytu gatviu; apie elegantiskus kimono, isstatytus parduoti krautuvese, kuriose pardavinejami ivairus niekniekiai; apie juros briza, virpanti ora, uztersta pramones gamybos atliekomis, ir visur matome orumo jausma kasdienybeje, atkaklia kova, kad butu issaugota senove, kurios neveikia permainos".