Ką atneša Adventas...

Štai ir Adventas, ramiausias metų periodas, kai galima rasti laiko sustoti atsikvėpti, pažvelgti atgalios ir ivertinti nueitą kelią, - kur link eita ir kiek nueita, ko ieškota ir kas atrasta...
Šiandien, nežinau po kiek laiko, išbėgau pabėgioti. Tiesiog užėjo noras ir atsirado galimybės vėl pamankstini kojas, šviežiu miško oru išvalyti plaučius ir parikiuoti mintis. Mazytės, blizgančios "ciklopo" šviesoje snaiges gulė ant plaukų, akių, skruostu... atšviežindamos mano mintis, tirpdamos ir tekėdamos skruostais tarsi išplaudamos tai kas buvo pamiršta, kas užstrige... apie ką nepagalvota.

Dar prieš pora metų buvo aktualūs keletas svarbių dalyku, tačiau karščiausiai svajojau sutikti savo žmogų, sukurti šeimą... Šį periodą gražiausiai apibūdinti būtų galima žodžiais, kuriuos savo džiaugsmui, atradau vienoje iš Petro Zalansko ringuojamų dzūkiškų liaudies dainų... Štai kokį atsakymą man atnešė Adventas.


Tu pucine raudonasai, pucinėli raudonasai
Ko pavirtai in šalalį...

Ko pavirtai in šalalį, in šalalį neščeslyvų
O aš jaunas be dalalės...

Ainu keliu dainuodamas, ainu keliu dainuodamas,
Dalios, laimės ieškodamas...

Atsišaukė ma dalalė, atsišaukė ma dalalė
Anoj pusėj krašti marių.

Aik dalala šian kraštelin, aik dalala šian kraštelin
Jau aš tavį seniai laukiu

Jau aš tavį seniai laukiu, jau aš tavį seniai laukiu
Iš vargelio neišsitraukiu...

Savaitgalis, nuo darbų ramu. Šiandien apniukę ir dienos šviesos galima sakyti nebuvo. Bet tamsybių metas arteja link pabaigos, link šviesos sugrįžimo - Kalėdų. Vis dažniau pagalvoju apie artimesnius ar tolimesnius bet visus man brangius žmones... Uždainuoja Zalanskas, užsidegu žvakes, apsiaunu močiutės megztomis vilnonėmis kojinemis ir imu vakaroti svajodamas, tikėdamas ir žvelgdamas priekin...