Beduino pasakojimas / Narración del beduino

Karta teko keliauti dykuma ir vienoje is zaliu saleliu sutikau idomu zmogu. Tai buvo veslaus medzio pavesyje besiilsintis beduinas. Zmogus apsisiautes melynu apsiaustu buvo zilas, vejo nugairintu veidu ir grubletomis rankomis. Taciau juodos jo akys buvo gyvos, spindincios, kitokios nei prigese senu zmoniu zvilgsniai. Susipazinom ir jis papasakojo man viena istorija...
"Karta buvo zmogus, pavadinkime ji Henochu, kuris klajodamas dykuma ieskojo neuzimtos oazes kur galetu isikurti. Oazes siose dykynese retos, tadel reikia ilgai keliauti kol ja randi. Mat pasitaiko, kad oazes uzpusto smelio audros, isdegina saule ar tiesiog, kaip yprasta, tai buna mirazas. Ir tarsi tycia, - syptelejes pasakojo beduinas, - mirazai pasirodo kaitriausiomis dienomis, kai esi labiausiai istroskes. Todel rasti tikraja oaze kuri gali tapti namais - iminti dykumos paslapti, beduinams yra didziausia Laime. Taigi, menesiu menesiais klajojo Henochas po kaitinancia saule, menulio pilnatimis ar tamsiomis naktimis, staugiant smelio audroms ar spengiant dykumos tylai. Keliaudamas sutiko daugybe tokiu pat kaip jis, laisvos valios klajokliu - vyru ir moteru, taciau nei su vienu is sutiktuju nebudavo pakeliui. Kiekvienas ju, laisvas pasirinkimuose, ejo savuoju keliu link asmeninio tikslo. Tad Henochas taip pat vis rinkdavosi traukti savuoju keliu. Kelione uztruko ilgiau nei keliauninkas tikejosi. Ilgainiui jis suprato, kad geriausia keliauti ne vienam. Kartu keliauti linksmiau, o ir smelio audros, troskulys ar skorpionu ikandimai tada tampa ne tokie baisus. Visada bus i ka atsiremti. Taciau sutikti toki zmogu veju pustomoje smelio dykyneje, hmm... reikalas nepaprastas. Tiesa, pasitaikydavo retkarciais zmoniu lyg ir norinciu keliauti kartu, taciau Henochas tiesiog nemanydavo, jog tai tinkamas pakeleivis jam. Todel, isidemek vaike, - kai smelis uznesa issiskyrusiuju pedas, apsigalvoti per velu, dykumoje ju neberasi... Senis atsiduso, stojo tyla...

Tiesa, - pratese toliau - viena pacia kasdieniskiausia savo kasdienybes diena Henochas sutiko keliautoja. Tai buvo moteris tiesiu zvilgsniu, vardu Amora. Ji kaip ir Henochas ieskojo oazes sau ir savo kupranugariams. Viskas buvo kaip paprastai - jie pasidalino vandeniu, palinkejo vienas kitam geros keliones ir patrauke toliau savais keliais. Bet cia Henochas stabtelejo, susimaste... kai vejas eme pustyti bendramincio pedas, Henochas apsisprende ir nuseke jomis...

Keliaudami dienu dienas jie pavargo ir istrosko. Ne tik zmonems, bet ir kupranugariams taip pat reikejo poilsio, o aplinkui tik ikaites raudonas smelis driekesi tolyn kiek aprepia akys... Tik netoliese augusios ilgasaknes dygliazoles suteike vilties, kad cia galetu buti vandens. Ju vietoje, biciuliai eme kasti sulini. Kasti teko giliai, taciau abu tikejo, jog pasieks vandeni. Ir is tiesu, po kurio laiko, sulinio dugne suzibejo vanduo... Si sulini draugai pavadino Tikejimu (Creencia)... Tikejimas numalse ju trokuli, pagirde ju gyvulius ir vel suteike jegu. Todel Henochas ir Amora nutare apsistoti cia ilgesniam laikui, o veliau visiskai nutare cia ikurti oaze - ta trokstama laimes salele kurios visa si laika ieskojo, susikurti patiems... Ilgus metus teko saugoti augancius medzius nuo smelio ir kaitru, taciau Tikejimo vanduo neisseko. Jis visada juos atgaivindavo, suteikdavo naujos vilties, o meile atsiradusi tarpusavyje juodu sujunge i viena"...
Klausiausi sulaikes kvapa, kai netiketai kazkas moterisku balsu pakviete -"Henochai"... idegusiu senio veidu nubego sypsena...

Nuo vejo gusio atsidare mano kambario langas, pabudau... bet ar tai buvo tik sapnas?

(Tesinys "Dykumos paslaptis")