Kelione yra gyvenimas, visa kita, pries tai ir po to, tik stovejimas

Friday, December 14, 2007

Dzukiska tautosaka

Kumelės kiaušinis

Gyveno kartų dziedukas su bobuti. Ir turėjo jiej senų kumelaitį. Raikėjo kito arklio, alia už kų gi pirksi? Rozų ir sako dziedukas: „- Važuosiu, bobute, in turgų, gal gisaksis mūs kumelaitį parduoc ar išmainyc.“ Sugalvojo ir išvažavo. Atvažavo turgun, -o ty žmonių, devynios galybės, vieni parduoda, kici deras, perka. Žiūro dziedukas....., dar tokių dalykų dalykų neragėjis: krūva dzidelių, agurkų ir rainų rutulių krūva sukraute. Jis ton pusėn savo kumelaitį ir pasuko. Klausia pardavėjo: „- Kas ca zo obuoliai.“
„-Nugi kumelės kiaušinis“,- atsakė tasai.
„-O tai man kap rozas tokių ir raikia“-mislina dziedukas.
Pardavė dziedukas kumelaitį, nusipirko kumelaitės kiaušinį ir aina patentytas namo. Parajis ir sako:
„-Bobut, parnešau kumelaitės kiaušinį, dar tau raiks nedėlių an jo pasėdėc, kumelukų išperėc.“
Pasodzino dziedukas bobutį an to kumelės kiaušinio, apkamšė skudurais, kad minkščiau būtų. Sėddzi bobutė dzienų, sėdzi kitų, tracių, nusupo jau jai visus šonus ir nugarų, o kumeliuko kap nėr, tep nėr. Inširdo dziedukas, kad kumelukas neskyla, griebė tų kiaušinį, kap nešė laukan, kap jau tėškė jį kelman... O po tuoj kelmu kiškio gulėta...Kiaušinis cik tykšc, kiškis tik strykc iš po kelmo ir murūko miškan...
Paraina dziedukas namo dejuodamas:
„- Raikė ,bobut, tau dar an to kiaušinio pasėdėc, ba kumelukas jau su šersciu buvo, miškan nubėgo.“
Ca ir pabaiga.

(Papasakojo Stanislovas Česnuliavičius iš Marcinkonių kaimo)

Kap pas mergų bernas an pragėrų važavo

Senais čėsais žmonės gyveno ne tep, kap dabar. Ton pacon pirkion laikė ir ir gyvulius, ir pats su šaimu gyveno. Vištos- ar po pečium, ar an balkio užskridį nakvoj.
Rozų atvažau pas mergų bernas an pragėrų. Tuoj rozu motulė pakloj staltiesį, užkūrė pečių, ir kepa paucienį,- gi pavaišins svetelius. Tais čėsais paucienį kepdavo cik garbingiem sveciam. Iškepėkiaušinius, kad jau va ir neša in stalų su visu petelniu. O tuoj rozu višta nuok balkio ėmė ir pašiko ir papuolė ciesiai petelnion. Motulė blogai jau matė, tai ir ne apregėjo. Pastatė an stalo paucienį ir jau ragina svetelius valgyc. Ciej gi tic raukos, vos vos an šakutių kabina.
„-Sveteliai, valgykit, valgykit, negailėkit“,- ragina motulė.
„-Tai, kad mes valgom, kabinam, motula“,- atsako sveteliai.
„-Šūdų jūs ty valgot sveteliai“,- supyko motulė an jų žūrėdama.
„-Ne šūdų, ale aplink šūdų valgom, motula“,- atsakė sveteliai.

(Papasakojo Stavislovas Česnuliavičius iš Marcinkonių kaimo)

Kap pas mergų svotai atvažavo

Rozų pas mergų atvažavo svotai. Užsėdo visi už stalo, atkorkavojo butelį, o merga ir klausia:
„-Brangūs sveteliai, kuo gi norėtųt, kad jumi pavaišintumėm: ar iš šiknos smukusiu, ar tarpu rietų šutusiu, ar laižomu, ar spjaudomu..“
Pažūrėj svotai an mergos, gal jai su protu nesveika, atsistojo, padėkavojo, kepures an galvų ir pro duris. Tep ir išlėkė nieko nepešį.
O bernui žanycis vis ciek noris. Tai jis kitos subatos vakarų vėl žirgų kinko, važuoja su savo svotu in kitų mergų. Tį vėl už stalo svetelius susodzino, valgo užgerdinėja, o svotas ir porina, kap jiem jiem praitų nedėlių su mergu atsitiko, visi kvatojas, cik vienas dziedulis kertėn sėdėdamas, cik cyli, galvų linguoja. O kap juokas aprimo, dziedulis ir tarė:
„-Svotuli, ne merga dyrnabuvo, ale jūs pacys. Kap jinai jumi siūlė iš šiknos išsmukusio, tai galvon turėjo kiaušinį, tarpu rietų šutis buvo sūris, laižomas-medus, spjaudomas- žuvis,- o jūs nieko nesupratot.“
Pricilo, nusminė bernas su svotu, kad per savo durnumų tokių razumnų mergų pražiopsojo.

(Papasakojo Gaidienė Pranė iš Marcinkonių kaimo)

Kap Benediktui plaukus ataugino

Gyveno rozų kaiman Benediktas. Sumanus, geras vyras, būtų gal ir gražus, ale an galvos nei vieno plauko neturėjo, plikėn kap an zerkolo saulė atsispindėjo. Kentėjo dėl to vyras, ba jaunas dar buvo. O vyrai sumislijo iš jo pasišaipyc. Nu kų, susrinkopircin, sėdzi, apie gyvenimų rokuojas. Sėdzi ty ir Benediktas, kojas šucina bliūdan užmerkis. Žvylgc vyrai an Benedikto, šypc ir garsiai tarias terpu savį:
„-Ogi žinau, vyrai, gerų rodų, kap plaukai ataugyc“,- sako Markausko Stasys.
„-Nugi, nugi, tai jau meluosi“,-sukruta vyrai.
„-Dzievaš, cikra prauda, jau ne vienas tep plaukus atsiaugino“,- porina Stasys, cik tai raikia, kap ataini pircin, prispylc bliūdan vandenio, tadu an jo atsisėsc ir pripersc, kad nat vanduoj bliūdan užputot. Tadu tuoj vandeniu raikia galvų išplauc. Tai jau po nedėlios kap mat plaukai atauga ir ne bilia kokie, až nat garbuoci.
Visi vyrai gardzai juokias, cik vienas Benediktas kap pucino vuogaitė nuraudzis ligi ausų sėdzi.

(Papasakojo Algirdas Antulis iš Marcinkonių kaimo)

Zvengiau susiriesdamas, linkiu ir jums to paties. Daugiau tautosakiniu dzukisku juokeliu rasit cia: http://www.sakalai.lt/pasakojimai.htm#_Trys_tėvo_pamokymai

3 Comments:

Post a Comment

<< Home