Amfora ir ąsotis

(Pradzia "Beduino pasakojimas" August 2007)
Del siose plynese pasitaikancio dazno oaziu uzpustymo man prireike indo vandeniui. Nezinojau kas manes dar siame kelyje laukia, tad norejosi visad su savimi tureti netuscia talpu inda. Keista, pagalvojau, - klajokliai patys kaip indai, o vanduo - eliksyras palaikantis ju jegas, tarsi apvaizda tikinciajam, kuri semiasi kiekvienas is savo sulinio... Pripildytas indas gali papildyti kita inda, taciau geriausia visada prisipilti tyro sulinio vandens. Jo visuomet uztenka visiems indams pripildyti. Be sulinio dykuma netoli tenukeliausi. Be vandens puodyne isdziusta, o jei nedegta, tai ir suskeldeja nuo saules, tapdama niekam nereikalinga tuscia duzena... Nesvarbu, kokia daugybe pilnu puodyniu butu aplinkui, svarbiausia visada priziureti sulini.
Nelabai megstu miestu, bet del indo issukau is kelio ir nukakau i viena is ju. Ta vakara apsistojau netoliese miesto vartu. Nakti regejau sapna, kad buktai isigijau labai grazia amfora, aukstu plonu kaklu. Bet neilgai dziaugiausi, uzejo karstymetis ir, issekus vandens atsargoms pripildziau ja pienu. Dar ta pacia kaitria diena, pienas nuo karscio susitrauke i varske ir besiteliuskuodamas virto vienu dideliu gniutulu uzkimsusiu amfora...
Ryta, vienoje dulketoje gatveje zaidę susivele vaikai, parode kur galiu rasti indu krautuve. Cia radau daugiau nei man reikia. Buvo sunku pasirinkti is daugybes puodyniu - dideles ir mazesnes iki visai mazu, storos ir net juokingu formu amforos plonyciais kaklais su kamstukais, o kur dar spalvos, ornamentai... ir visai krautuveles pakampeje, kiek toliau nuo akiu, apatineje lentynoje stovejo keli paprasti moliniai asociai su mediniais dangteliais...
Prisiminiau nakties sapna ir kiek pasvarstes pasirinkau asoti... Begant laikui, asotis daresi vis mielesnis, ispaisiau ji spalvom ir nesigailejau jo isigijes.