Dykumos akliratis / el Circulo oculto del Desierto

(Pradzia "Beduino pasakojimas" August 2007)

Pazvelk i sudulkijusius ir drusku isestus savo rubus... eik, nusiprausk, kur sulinys zinai... tik pamates mane tarstelejo Henochas. Visiskai netiketai supratau, kad po ilgu savaiciu keliones, atsiradau vel toje pacioje vietoje. Negi visa ta laika keliavau bergzdziai!? Siose vietovese sunkiai beatpazinti suzymeta kelia. Keletas siose platybese buvusiu oaziu tapo apleistos, - zmones nepriziurejo suliniu ir juos ilgainiui uzpuste smelis. Buvusiems ju gyventojams beliko susikrauti savo manta is vel iskeliauti i dykuma ieskoti nauju oaziu. Per trumpa laika, anksciau buvusios zalios, vietoves neatpazistamai pasikeite. Tik staugiantis vejas kose tarp styranciu isdziuvusiu krumu saku, smelio gludinamu medziu kamienu ir smelio pripustytu puodyniu, kur anksciau buvo laikomas vanduo... Beliko tik dekoti gailestingam likimui, kad patekau vel pas ta pati svetinga dykumos zmogu.

Nusiprausiau, atsigavau nusiploves skaidriu it krikstolas sulinio vandeniu. To paties sulinio, kuri Amora ir Henochas issikase neprarade paskutines vilties. Net nustebau, net ir sia karsciausia diena, koks jis buvo gaiviai saltas. Creencia... sukosi mintyse. Vakarienei Amora pataise plovo su kupranugares pienu. Susedome valgiui. Buvau prislegtas minties, kad niekur nenukeliavau ir tiek laiko paleidau vejais. Taciau sirdy dziaugiausi, vel budamas pas Henocha ir Amora. Cia esanti ramybe eme skverbtis ir i mane. Man jos jau reikejo... Tylioj nakty traskejo lauzas jaukiai, kai Henochas paemes i rankas liutnia svelniai uzgavo jos stygas... Lauzo liepsna atsispindejo jo veide, akys zvelge i nieka, ir jis tarsi nugrimzdes i prisiminimus ramiai uzdainavo:

...

Kaip mazute kregzde randa kelia

Sekdama zvaigzdziu sietynais

Taip ir sirdis zmogaus

Suras, del ko taip verzias is krutines...

...

Tikinti, tyra sirdis iveiks si kelia,

Pasieks keliones tiksla,

Savo issvajota ramybes salele.

...

Upelis alma ten,

Ir medziai osia teikdami pavesi,

Pabusk, jau laikas kilt, svaja kelionen kviecia!

...

Po keliu dienu, sauniai pasisveciavus ir jau visiskai atgavus jegas, atejo laikas palikti siuos svetingus zmones. Atsikeles dar brekstant rytui, prie savo palapines radau senus, taciau tvarkingus, svarius ir kvepiancius veju, visai puikius tvarkingai padetus rubus. Tai Amora… Henochas jau buvo per senas vilketi siais jaunuolio rubais, o man jie buvo kaip tik. Dekojau sirdingai... kas buvo sie zmones, tokie paprasti, kiek atsiaurus, bet tokie dosnus ir svetingi? Negi tiesiog zmones praeje dykumos kelius ir imine jos paslapti?

Palik savo rubus, imk manuosius. Buk tikras, dabar tu jau atseksi kelia is sio akliracio, kaip ir as savo laiku tai padariau. Tiesa, dykumos paslapti tu zinai, tad ir patikek ja. Del to cia ir sugrizai... Jau linguodamas ant kupranugario nugaros, atsigrezes dar ilgai maciau kaip horizonte tirpsta du siluetai lydintys mane pavymui...