Negestantis zidinys

Su seimyna kai dar vaikai buvom, vaziuodavome kasmet grybaut ir uogaut ir tai budavo ypatingas laikas. Tetis pririnkdavo daugiausiai ir svariausiai, jis visiems mums buvo pavyzdys ir uzsispyrimo mokytojas. Dabar suprantu, kad man labai reikejo tecio, buti kartu su juo, matyti koks jis pasitikintis, drasus ir stiprus. Norejau buti toks kaip tetis. Galima sypsotis prisiminus kaip vaiku darzelyje mes berniukai gincydavomes kurio tetis stipriausias... O mama buvo ir yra graziausia, nors del to gal gincydavosi tik mergaites, nezinau, reiketu sesers paklausti. Pamenu, kai vienas svecias paklause - kuri is tevu labiau myliu, tada sumelavau ir pasakiau, kad myliu abu po lygiai, nors buvo kitaip. Vaikystej gavojau, kad mama myliu labiau, o tecio bijau, o dabar galima pazvelgti i viska kitomis akimis... Kas gali buti nuostabiau uz pilnavertiska seima? matyti kaip tevai vienas kita myli, matyti tai zvilgsniuose ir prisilietimuose... Vis tik, zemai lenkiu galvas pries mamas, kurios savo neissenkancia kantrybe ir isstikimybe, akiu siluma silde ir issaugojo seimos zidinius, ir dekoju tevams, nepasirinkusiems "lengvesnio kelio". Si neuzgesinto zidinio sviesa persidave mums ir atiteks musu vaikams...