Kaip Motiejukas sugrizo i vaikyste

Viena ziemos diena, Motiejukas pabudo kiek anksciau nei jam iprasta. Mat siandiena Motiejukas eis slidineti slalomo. Tiems kas nezino kas tai yra, tai yra leidimasis nuo kalno beprotisku greiciu, jeigu sugebi, zinoma.
Tad nusiprauses, susisukaves, apsirenges ir papusryciaves (pusryciams - rudas saldus suris su avieciu uogiene ir pienuku) Motiejukas atplese nuo sniego prisalusias rogutes ir pasispirdamas kloniais ir kalnais kartu su Hanssenais ir Johansenais nuleke iki slalomo trasos.
Cia jis pirma karta savo gyvenime savo akimis mate, kaip vaikuciai, dar mazi pipirai, taciau leidziasi trasa kaip vijurkai, tik sviesus mergyciu plaukai is po salmu tarsi ugnis sauleje plazda. Hmmm... rodos ne taip ir sunku turetu buti, pamane Motiekukas...
I kalna kelia liftas. Vis kylant aukstyn nuo slegio kaitos uzkrito ausys. Pakilus i pati virsu, buvo galima pasijusti tarsi ant pasaulio stogo... Nuo cia matesi net fiordas esantis uz 60 km...
Cia galejo rinktis - viena tuscia trasa ir viena kur leidosi vaikai. Ta trasa kuria leidosi vaikai, kartais kalbedami mobiliaisiais telefonais, Motiejukas paliko ramybej, - besiruosianciam rimtai mokintis slidineti reikia ir rimtesnes trasos. Tad pasirinko sekancia, kur nebuvo nieko ...

Pacioje pradzioje buvo baisiai sudetinga sustoti. Kartais per daug isibegejes ir jau nebegaledamas sustabdyti, Motiejukas pasileisdavo tiesia linija zemyn ir, pro ausis svilpiant vejui melsdavosi, kad tik kaip nors issilaikytu nenukrites. Taciau kai kurios maldos greiciausiai nebudavo isgirstos ir Motiejukas teksdavosi taip, kad pakildavo didziausias sniego debesis, per kuri nebudavo galima nieko iziureti!

Taaip... ta diena Motiejus krito ir virto kulversciais tiek kartu, kiek tikriausiai per visa savo gyvenime nebuvo krites. Kartais besivartaliojant nuo kalno zemyn, nukrisdavo slides ir issimetydavo po visa trasa, kepure irgi palikdavo savo seimininka, tad tekdavo kabarotis atgal aukstyn ir rankiotis ka issimetes... Pirstines pavirto i kokias tai apledejusias znyples, o pats visas aplipes sniegais tapo panasus i sniego seni, bekrapstanti sniego gabalus is uz kaklo, rankoviu, nugaros...

Ipusejus dienai, gaves patarimu is savo gero draugo Hansseno, Motiejukas pasijuto ant slidziu jau lyg ir tvirciau. Tik ismokus issislaikyti nenuvirtus ir stabdyti, o dar paragavus greicio, pagavo entuziazmas... toks didziulis ir ilgai trunkantis, kad pats nepajuto kaip eme leistis kartu su vaikais. Pats, kaip vaikas uzmirses visas melynes, sukaliojo is dziaugsmo, kildamas liftu dainavo kartu su savo draugais... Valandoms begant, daugybe kartu kylant liftu ir leidziantis slalomo trasa, Motiejukas pagaliau galejo darydamas didelius vingius trasoje nusileisti nenukrites.

Veliau, dienai besibaigiant, jo biciulis Hansenas pasake, kad ana, ta tuscioji trasa tai melyna*, o ta kur leidosi su vaikais, tai juoda...
Jei kas dabar paklaustu Motiejuko ar gali zmogus skraidyti, tai greiciausiai daug negalvodamas musu veikejas atsakytu, kad taip, jei tas zmogus yra su slidemis juodoje slalomo trasoje... o ypac vaikai tai sugeba...



* Trasos pagal sudetinguma:
zalia (lengva), melyna, raudona, juoda (sudetingiausia)