Pamastymas apie mintis

Pirma buvo zodis. Daug is sio trumpo sakinio is Biblijos galima prifilosofuoti. Taigi siuo atveju, pirma buvo nematerialus veiksmas. Kurio rezultatas buvo - sukurtas pasaulis.
Is to galima daryti prielaida, kad mintys materializuojasi. Arba - kaip kalbame tokie ir esame, kaip mastome taip ir gyvename. Taigi mintys kreipia mus vienokiu arba kitokiu keliu. Galva duzgia nuo minciu kaip biciu avilys.
Tarsi du veikejai sedi an peciu ir snabzda ausysna - kipshas ant vieno, o angelas ant kito peties. Jie tarsi pesasi tarpusavyje, kurio pakuzdeta mintis bus priimta ir igyveninta. Cia kaip toje pasakoje priejus kryzkele, reikia priimti sprendima kuriuo keliu pasukti. Vieno paklausysi, - laime atrasi, kitu patikesi, - galva padesi.
"Kuo giliau i miska, - tuo daugiau medziu. " Dabar kyla dar daugiau klausimu. Na kas, kad mintys materialios. O tai kuriu minciu klausyti? kuriuo snibzdetoju sekti? Tikinciam cia manau viskas aisku - Dievas dave zmonems aiskius nurodymus kaip reikia gyventi santarveje su SAVO sazine. Arba sakyciau buvo iteiktos gaires, kelio zenklai, nurodantys kaip elgtis gyvenimo keliuose keleliuose. Sekdamas jais busi laimingu zmogumi.

Nudziugau Sv. Raste rades pastraipa bylojancia apie tai, kaip reikia pasitikėti Viešpačiu. Jėzus taip sakė: ,,Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: "ką valgysime?", arba "ką gersime?", arba: "kuo vilkėsime?". Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.“ Mt. 6, 31-33.

Tai lyg ir viskas ka norejau pasakyti siam kartui.