Liudesys / Tristhet / la Tristeza

labas, smagu kad parasei. Klausei ka daryti kai yra liudna, taip naikinanciai ziauriai liudna...
Kai man buna liudna ar jauciuosi vienisas, nors trumpam stengiuosi rasti prieglobsti gamtoje motuleje... o sitie jausmai aplankydavo daznai. Tai naturalu, mes gi zmones turintys jausmus.
...taigi, dviratis nunesdavo mane ten, kur galedavau pasislepti tarp geltonu pajurio kopu ir ilgai tarsi suakmenejes savyje stebeilytis i jura... Nusiauti batus, basomis kojomis isirausti i smeli ir matyti kaip smelio smilteles, viena po kitos, pustomos vejo isitaiso tusciuose mano batuose, ilgainiui uzklodamos batu padus... kaip vejyje siuruoja smilgos ir kaip lengvabudiskai sklando ir klykauja zuvedros... kaip bangos nepalaujamai pazyra krantan ir vel grizta i jura... vel ir vel... Liudesys tapdavo laukiamas, nes tada zinodavau, kad vel sedes ant dviracio, tarsi paukstis igaves sparnus, galesiu nulekti ir kiutoti prie juros tame nuosaliame kamputyje tarp kopu. Niekieno netrukdomas, savo vienatveje ir savo liudesyje. Ilgainiui susidraugauji su tuo jausmu, nebezeidzia jis, nebegniuzdo. Tik po truputi traukiasi, virsta malonu ilgesiu, kazkiek gal net romantiska nuostalgija... Po keliu kartu, grizti namo visai kitas zmogus, po dusu ir miegoti, na gal dar kokia gera knyga pries miega... Bet gamta man visada yra tai, kur galiu vel atgauti save.
O ka tu darai kai tau taip buna? Parasyk...