Pas mociute / Hacia la abuela

Statoile sutranzuotas Peugot ir maziau nei po valandos malonaus pokalbio su pavezusiu YIT Technika darbuotoju Sauliumi (dekui!) stovejau Kryzkalnyje. Nuo cia iki mociutes sodybos tik valanda kelio laukais. Saltukas su vejuku nenugasdina. Zingsniuoju beveik pamirstu lauko keliuku apsnigtomis apylinkemis… Visur tvyro tyla ir ramybe… praeinu nuo laiko pajuodusius vienkiemius, tarsi ne gyvos dvasios… jau cia pat ir mociutes sodyba. Ateinu pro soda pralodydamas sunis. Dar kiek pasizvalgau po kiema – rodos viskas taip pat kaip ir pries beveik metus.

„A duriu nerada“ – pirmiausia paklausia mociute greiciausiai jau maciusi mane einant sodu. Che... „Mociute...“ Toliau kugelis ir pokalbiai prie verpimo ratelio. Pasigirdom arklius ir jau ateina naktis. Pecius ir pieniska sriuba (kuria taip siurpindavau savo draugus ispanus)... Silti patalai, obuoliu kvapas ir uz vienkiemio langu uzaujantis ziemos vejas...