Kelione yra gyvenimas, visa kita, pries tai ir po to, tik stovejimas

Saturday, May 05, 2007

Dekalogas V

"Nepaleistuvauk"... kodel gi sio nurodymo reiketu laikytis? Nesupratau iki tol, kol uz tai teko atsakyti savo kailiu. Srebeti kose kurios prisiviriau is savimeiles...
Santykius tarp dvieju isimylejusiu zmoniu kurie veliau suarteja fiziskai, perkeltine prasme galima butu palyginti su bustu, vieta kurioje gyveni. Taigi, visi pirmiausia gyvenome pas tevus. Namai, kuriuose uzaugai, islieka atmintyje visa gyvenima. Veliau gal but studentu bendrabutis, nuomojamas butas, na kartais gal net ir nuosavas bustas. Taciau kaip dazniausiai buna, iki tol kol isigyjame savo nuolatini gyvenama busta tenka pakeisti ju kelis arba keleta. Pavyzdziui man teko gyventi kambaryje kuris buvo mazytis, taciau su vaizdu i nuostabu fiorda; veliau name visai netoli misko, kur pries einant miegoti visada klausydavausi osianciu medziu. Dar kita karta teko gyventi butuke netoli miesto centro, o kartu salia grazaus parko kuriame rytais galedavau pasibegioti zvyruotais takeliais salia tvenkiniu, o ana karta gyvenau... et, visko gi ir neispasakosi... tiesiog malonu prisiminti tas vietas. Na tei nera tolygu paviesejimams pas mociute ar kokia teta. Vieta, kuri patiko ir kurioje gyventa ilgeliau, prisimeni ilgam. Bet dabar grizkime i pradine tema prisimindami perkeltine prasme. Anot lapes is "Mazojo Princo" - "...Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę..." Tik su santykiais tarp zmoniu, kaip zinia, yra kur kas sudetingiau. Atvirai pasakius, visos merginos su kuriomis draugavau (na nebuvo ju daug) liko mano atmintyje ir kiekviena ju, isikure mano sirdyje uzimdamos dalelyte jos. Kartas nuo karto grizdamos prisiminimuose sukeldamos nostalgija. Po simts! Ko vertas toks gyvenimas kai supranti, kad jau nebegali grizti klausytis pusu osimo pries uzmiegant ar stebeti vaivorykstes virs zalsvo fiordo!? kai sauletais rytais nebegali maitinti gulbiu tvenkinyje ir kai... Ko vertas toks gyvenimas kai visa tai lieka tik prisiminimuose kurie grizta, nes yra dalis paties taves... I kiek daliu galima padalinti save ir islikti savimi...!!??? Ka apie tai manai tu?

4 Comments:

  • Šiandien norėjau paspausti mygtuką "Pause".. bet deja tokio neradau savo kūne.. Šiandien teko verkti išsiskiriant su troliukais.. ir kas per velnias? Kodėl aš prisirišau prie tų žmonių? Ir kodėl aš pasidariau atsakingas už kai kuriuos? Kodėl dabar yra taip žiauriai tuščia ir liūdna? Kodėl dabar noriu tik namo? Ir kodėl aš ilgiuosi to ramaus buvimo šalia Lietuvoje? Nėra manęs.. nerandu, ko trūksta nors gerai žinau, kad nelabai ir rasiu. Visgi mylėti galima tik kartą..

    By Anonymous Anonymous, at 5/15/2007  

  • Dažnai, tiksliau, nuolatos kažką tenka palinkti. Išsikelti iš jaukaus kambarėlio, pro kurio langą šypsosi valiūkiškas ežerėlis, iškeliauti iš apartamentų, kuriuose girdėti audringa jūra, ar iškeisti mažą namelį į šiuolaišką butą. Taip ir su žmonėmis. Vieni pasilieka, kiti lieka tik atminty (taip, kartais net geriau - galima šį bei tą pagražinti ir nutylėti). Kai reikia kazka palikti - visada arteja momentas, kai sutrasi kazka pati tikriausia - svarbu nepraziopsoti, nepabijoti rizikuoti ir nepervertinti savo poreikių. Juk galima gyventi namelyje miesto pakraštyje, iš kurio nesimato veidrodinių saulėlydžių ir nesigirdi dainuojančio vėjo. Bet gal tame namelyje yra senamadiška geltona virtuvė su langais į trijų obelų sodą.

    By Anonymous Anonymous, at 5/15/2007  

  • tikra tiesa, tik paliekant ar bunant paliktu supranti savo klaidas ir taip po truputi bresti, rimteji zmogus, nebesitaskai ir kaire ir i desine ... Tampi tarsi vaismedziu kuris subresta ir jau saugo savo serdi nuo kirvarpu, pasalo, ar kaitrios saules, tam kad subrandintu vaisius...

    By Blogger Mindaugas, at 5/22/2007  

  • oi... sitame dalyke negali likti nuosalyje :)

    By Anonymous Anonymous, at 5/25/2007  

Post a Comment

<< Home