Kelio paslaptis / Vegenes hemmelighet

Kelias yra tikslas... ir paslaptis... Kelione i didziausia kanjona siaures Europoje, buvo ispudinga, o sekmadieninis pasivazinejimas netiketai tapo neblogu issukiu.

Akmenuotas, uolingas, vietomis vandens isplautas zvyrkelis vingiavo Finnmarko aukstikalne, didziausio siaures Europoje, Altos kanjono linkui. Sen bei ten matyti besiganantys elniai. Kartais net uzsigalvojes net nepastebi kaip arteji prie elnio patino, o tas sustinges, isdidziai iskeles ragu karuna ziuri i artejanti dviratininka... uodzia... Net nezinia, ka jis galvoja, gal staiga pulti? Prisiminiau vieno vietinio samio pasakojima apie tai kaip "priimti"puolanti elnia - tiesiog isitverti i ragus ir kristi ant zemes. Elnias nuo svorio krenta paskui. Taip dingsta elnio jega esanti priekinese kojose. Bet elnias staiga apsisuka ir lengvai nurisnoja aukstikalne pakeles savo balta uodegyte. Sutoja kiek toleliau ir rupsnodamas zole vis tik stebi mane "viena akimi".
Kelias vis driekiasi ir kviecia tolyn - tolumoje matyti paskiros jo atkarpeles. Ispudingas kanjonas lieka uz nugaros. Aplink tik zalia lyguma, kartkartemis telksantys ezeriukai ir aukstikalniu vejas siuruojantis reta augmenija. Pakelese susmaigstytos ilgos kartys zymincios kelia ziemos metu. Horizonte pasirodo lietaus debesys, po kiek laiko ima krapnoti. Kelione rodos ima darytis betiksle. Nebelieka ir kelia zyminciu karciu. Aplink rodos ne gyvos dvasios, nebesimato nei elniu, tik vienoje vietoje pravaziuoju uztvara, kur samiai rudeni suvaro savo gausias elniu bandas. Taciau tas pats kelias vis vedantis i ikalne driekiasi tarsi kviesdamas tolyn, tolyn, ten kur ausktikalnes susilieja su dangumi... "Gerai pagalvoju sau, dar paminsiu pusvalanduka ir jei nieko, - suksiuos atgalios." Taciau po kurio laiko sutinku rally motociklininka. Tas sako, kad uz 1 mylios randasi kalnu uzeiga. Hmm.. kaip tiktai ko man reikia. Bus kur pasislepti nuo isimarkejancio lietaus. Kartais del ant kelio sutrupintu uolu ir stambiu akmenu yra geriau vaziuoti salikele nei keliu. O dar didziules balos su masalu spieciais virs ju. Pasijusdavau kaip banginis kosiantis masalus tarsi planktiona tarp sukastu dantu. Dar neteko vaziuoti tokiu prastu keliu. Taciau dedules Alekso uz nudazyta darzine dovanotas kalnu dviratis riedejo be priekaikstu. Ir kartu su dviratininku puikiai prieme Finnmarko aukstikalniu issuki. Po kurio laiko privaziuoju uzeiga, su pastogeje ant elnio ragu pakabintu samisku uzrasu: "Suolovuobme"Fjellstua. Viduje jauku, daug nuotrauku ir paveikslu samiska tematika. Pasitinka maloni senute uzeigos seimininke. Isgeriu pora puodeliu karstos arbatos, sukertu savo laukneseli su suriu. Besisnekuciuojant praeina lietus, nusvinta saule... Pasirodo jog uzeiga stovi prie naujai nutiesto kelio. Kelias si kartaeina vis nuolaidziau, tad dviratis nuokalnen kartais rieda taip, tarsi butu nutrukusi grandine! Penketas norvegisku mylios atgalios neprailgsta.
Malonu suzinoti kelio paslapti... tik tam kad ja iminti, reikia ji nueiti...

P.s. nuotraukoje: Altos kanjonas su tekancia viena geriausiu Norvegijoje lasisu upiu - Altaelva (Altos upe). Altos (samiskai Sautso) kanjonas tapo ypatingai zymus 7-tajame desimtmetyje, kai Osle parlamentas nutare uztvenkti kanjonu tekancia Altaelva. Vyko masines protesto akcijos is samiu ir gamtosaugininku puses. Taciau vis tik upe buvo uztvenkta.
Apie tai betranzuojant papasakojo vienas mane pavezejes mano amziaus vairuotojas, kurio tevas dalyvavo sitose akcijose. Kaip tik buvo hipiu laikai, ir jaunimas buriais traukdavo i protesto akcijas. Taciau anot jo paties, nera jau taip blogai. Samiai priprato prie uztvankos ir viskas vel atsistojo i savo vietas.