Sviesa / Lys / la Luz

Vaikysteje vasaras dazniausiai praleisdavau pas senelius kaime. Rodos, kai kurie dalykai niekuomet nesikeicia. Sutemus vakarui, nutilusios sodybos virtuves lange isiziebia tokia sviesa kuria visada nesiojuosi sirdyje. Ji man reiskia laukima, rupesti tais kuriuos myli, namu siluma... Miela budavo po dienos darbu, arklius nuvedus i ganykla, griztant kalbeti poterius, bristi per rasota zole, grozetis zvaigzdeto dangaus gilybe, klausytis svirpliu ir zinoti kad esi laukiamas. Nors jei su seneliu ir susivelindavom, virtuveje visada laukdavo silta vakariene (o dazniausiai puodas su mano megstama pieniska sriuba su makaronais per tarka). Tada dar nesusimastydavau, kiek mazai zmogui reikia iki laimes...