Lasisa... seiles varva

Pas mus cia mokykloj ligos buvo gerokai isisukusios i studentu ir mokytoju tarpa. Apie 50 % mokytoju ir aptarnaujancio personalo sirgo. Virtuveje prieme net viena nauja zmogu ir pati sulios rektore sukdavosi ir serviruodavo vakarienes stala.
O man tai kas, cibuliukas - pats geriausias vaistas. Na buvo viena diena gerkle superstejusi, bet medutis su karstu pieniuku ta kaip ranka nueme. Dabar ruosiuosi vienom varzybom slidemis (bus vasario 5), tai slidineju taip, kad kojas pastoviai skauda. Sporto cia man netruksta, cia pat ir visas ezeras uzsales, ciuozinek kiek nori, anksciau dar begiojau ir dvirka myniau, dabar tik ziemos sportas. Fainiai cia, noretusi ilgiau cia pasilikti, - ramus gyvenimo tempas, sociai pavalges, siltai apsirenges :) tik vat, kad dar tos norveges butu tokios patgrazios kaip lietuvaites tai turbut butu visai rojus :).
Siaip kai jau lasisu sezonas prasides jauciu varysiu pasizuvauti. Mat pasirodo - kad norgai daug lasisos augina dirbtiniu budu. Ar zinai kodel lasisu mesa raudona? o todel, kad jos minta ju naturalioje aplinkoje esanciais gyviais, kurie ir suteikia joms tokia mesos spalva. O dirbtiniu budu uzaugintoms lasisoms vietoje ju naturalaus maisto, i ta kombikorma imaiso raudonu dazu, nes nuo kobikormos mesa buna tik balta... "namines" lasisos yra per silpnos ir ju genetine sandara yra kiek kita, kad jos iveiktu sraunias upes ir isnerstu, kaip kad ju laukines giminaites daro jau tukstantmecius. Taigi, jei nori paragauti tikros lasisos turi varyt i Norge... beje, cia ju kaina kone tokia pat kaip ir musu Maximoj!
Iki susimatymo lasisu zvejyboj?