Pamastymas apie sielos snabzdesius

Tik cia budamas supratau ka reiskia buti laisvam. Laisvam nuo savo silpnybiu, kankinanciu aistru, minciu nuvedanciu klystkeliais. Ankciau, rodos, nebuvo laiko pazvelgti i tai is sono ir gyvenimas tekejo savieiga. Kartais vel ir vel ateidavau i ta pati akligatvi, suklupdvau ties ta pacia savo silpnybe. Bet cia tvyranti ramybe persisunke ir i mane. Tada galima isiklausyti i sielos snabzdesius ir apie kai ka pamastyti. Pavyzdziui apie tai, kad zmogui jau ateinant i si pasauli, jam yra idedama, - kaip issireiskia Coelho savo knygoje "Alchemikas", - jo gyvenimo "legenda".
Manau, kad si legenda apie save prasinesa zmogui per jo svajones. Jomis sekdamas zmogus nueina savaji kelia, mylincio Tevo tik jam vienam numatyta, sukurta. Einant siuo keliu viskas pildosi kai tam ateina metas, kai zmogus subresta sekanciam jo gyvenimo kelio vingiui. Taciau sekti siuo keliu nelengva, o ypac netikinciam - gi tai, viso labo tik kazkokia neapciuopiama tolima svajone. Gyvenant musu visuomeneje jas daznai isbloskia is galvos kitos mintys. Zmogus jau yra toks, -dazniausiai svajonemis nepasitiki, o griebiasi logikos, proto pagalba priimtu sprendimu. O kur veda protas? Na vien jau XX a. istoria puikiai iliustruoja tai, kur gali nuvesti protas... Taciau is to nelabai daroma isvadu. Mikka Valtari savo knygoje "Sinuhe egiptietis" puikiai apibudino zmones - "<...> nurimk kvaila sirdie, - tu nekalta, nes visa, kas pasaulyje nutinka yra beprotyste, o gerumas ir piktybe - betiksliai, nes pasauli valdo godulys, neapykanta ir aistra.
Ne tu kaltas, Sinuhe, nes zmogus nesikeicia. Metai bega, zmones gimsta ir mirsta, ju gyvenimas - tarsi karstas alsavimas ir niekad jie nebuna laimingi, nebent tik mirdami <...> " (553 p.) Buvo, Yra ir greiciausiai dar ilgai Bus norima viska gauti greitai, nusilenkiama materialumui, o svajones... Jos lieka ateiciai - "geresniems" laikams. Svajones isduodamos... Manau kad cia ir yra suo pakastas. Siela ima liudeti, zmogus paskesta rutinoje ir kasdienybeje, kuri greiciausiai jam numatyta nebuvo...
Taciau siela budi. Ja pazadinti gali nuostabi daina, sokis skambant megstamai muzikai, puikus filmas, pokalbis "po dusam" kaip rusai sako... Akyse ima kauptis asaros, tarsi krikstolas suskamba siela... Pazadinta ji tryksta nenusakomu dziaugsmu, kuriuo tarsi sparnais pakyli virs visko ir skrendi ten kur svajoji... Tenlink, kur tau pazadeta. Geru skrydziu!