kai iseina artimas...

Keista, daznai tik staiga netekus artimo zmogaus supranti koks jis yra brangus. Taciau, mano manymu, tada geriausia kas belieka yra nors mintyse ta zmogu apkabinti, padekoti uz laika buta kartu ir ji "paleisti", nesitikint jo grizimo. Ar butu galima dar kaip kitaip? Zinoma, tuo paciu atiduodi ir kazkuria dali saves, likdamas tarsi koks isvarytas is namu suo, pasmusta koja...
Bet gi tik taip vel gali tapti savimi ir vel po kurio LAIKO gali gyventi pilnavertiska gyvenima. Laikas palengva uzgydo zaizdas...
Kiekvienas esame ypatingas, su savo tikslais, svajonemis ir, svabiausia - laisva pasirinkimo valia. Todel net artimu zmoniu karsti norai nepajegus nieko pakeisti, jei pats zmogus neturi jokio intereso ir NORO.
Galu gale, sakoma "nepakeiciamu nera (nors jie ir butu nepakartojami)", todel belieka tik drasiai eiti savo gyvenimo keliu, dekojant Kurejui uz suteiktas pamokas bei svajones.
"Viskam savas metas" raso knygu Knygoje. Arba man dar patinka mintis is Biblijos: "Belsk ir bus tau atidaryta, ieskok ir rasi, prasyk ir tau bus duota. Bet, ar gi tevas savo vaikui prasanciam duonos paduotu akmeni, arba vietoje zuvies duotu gyvate?"...