Namai / Hjem / La Casa

Hmm.. grįžau Lietuvon rodos tik menesiukui, rodos tik sesulės ir tevukų vestuvems. Maniau šausiu po to iš kart atgalios... O štai, viena dieną sededmas prie jūros ir žiūrėdamas i bangas supratau, kad toliau noriu likti, sukurti šeima ir gyventi tik Lietuvoje. Niekur kitur taip raminančiai neošia miškai, taip jaukiai nestūgauja vėjas ar šnara žolė, kaip Lietuvoje. Čia gali kalbeti sava kalba, čia su draugais gali traukti sutartines, juokauti ir visada busi suprastas... Žinoma, galbūt kitur ir jaučiai midų geria, tačiau čia jautiesi esąs namuose, pats sau šeimininkas...
Taip, yra daugybė keistų dalykų Lietuvoje, bet jų tiesiog galima neįsileisti į save. Tiesiog išjungiant TV ir pasiliekant su šeimynykščiais, draugais... Liūną paliekant tiems kurie mėgsta po jį teškentis, ir nieko čia jau nepadarysi.
Pamenu, savanoriaujant maniau, kad liksiu gyventi Norvegijoje, o mano draugai - jaunimas is kitu Europos saliu - sake "taip, dar kiek čia pabusim ir grįšim namo", atgal i Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Ispaniją... Ir mane ėmė baltas pavydas, kad jie turi namus, tėvynę kurioje nori gyventi, o aš kaip koks benamis lieku žemėje kurioje manęs niekas nelaukia.

Bet toks jau įdomus ir pilnas netikėtumų tas gyvenimas - štai grįžau tik vestuvems, o radau ir vietą kurioje noriu įsikurit ir apie kuria seniai jau svajojau. Na, pagyvensim, pamatysim.