Kelione yra gyvenimas, visa kita, pries tai ir po to, tik stovejimas

Thursday, August 24, 2006

Betranzuojant / På haiketur

Idomu tranzuoti. Kodel? Daugelis bendraminciu ko gero zino, taciau sis pasakojimas tiems, kurie noretu suzinoti kodel idomu tranzuoti. Todel, kad:

- is furos viskas matosi tarsi panoraminis kinas (ypac Norvegijoje!);

- nemokama kelione (nors paskutiniuoju metu yra tiesiog malonumas pavaisinti vairuotoja kava, o jau keleta metu atsiveikinimui pavezejusiam simboliskai iteikiu keleta gintaro gabaliuku. Ypatingas jausmas atsiveikinant iberti i sauja gintaro, buna, kad zmones tarsi kibirksciuoja nuo to, kad padare gera darba ir gal dar is smalsumo);

- gali sutikti idomiu zmoniu, isklausyti ju istoriju ir tuo paciu artimiau pazinti vietove per vietiniu pasakojimus. Kartais gali buti pamaitintas, o auksciausias pasisekimo laipsnis, tai kaip pavezes zmogus pakviecia i svecius.

Stai vasara betranzuojat is Harstad (Nordland, siaurine Norvegija) link Trondheimo, paeme vienas mechanikas, kalnu inzinierius. Pripasakojo apie tuneliu statyba. Pvz. greziant tunelius per kalnus kartais kelia pastoja upoksniai, vandens gyslos kalnu viduje. Todel tenka tunelius izoliuoti, kad ziema kokia uzsalusi vandens mase nenukristu nuo tunelio virsaus. Be vandens gyslu pasitaiko kad randa ir kanu grotu, kurie susidaro isplovus kalkakmenio klodus ar siaip ivairiu mineralu. Veliau pakviete sveciuosna, pavakarieniavom su visa seimyna, nusiprausiau, pernakvojau.
Isimine paskutinio tranzo metu pavezejes zmogelis. Strigau isvaziuojant is Altos. Per 4 val. nusigavau tik 100 km. Laukiu stovejimo aikstelej paleistas is furos, masinos pro sona svilpia. Lietutis purskia... Parlekia eilinis senas mersas, ir staiga prie manes op... ir sustoja. Isoku. Ten apsepes diedas su akiniais nuo saules tokia apsiniaukusia diena vairuoja... Hmm... bet netrukus isikalbejom. Apie apie svedus ir vokiecius, apie senaji skandinavu tikejima, ir kazkaip issipletem i tikejimo tema. Jis man taip vienu metu pora fraziu kai numete. As tik ausim sukarpiau. Tai buvo:
“Geriau jau buti prasikaltusiu ir pasitaisyti, mei visa gyvenima nugyventi sventai”. Vadinasi as dar turiu sansu, pamaniau.
O kita fraze buvo taip pat tiesiai i sirdi: “Negeisk daugiau nei turi. Tavo vienintele uzduotis - gyventi”. Tas apsepes senis man pasirode tarsi Jezus, tada po prisikelimo prie berods Jeruzalen keliaujanciu mokiniu prisedejes. Kai anie jo nepazino.
Paskui istrauke dziovintos elnienos, pakapojom. Sako "imk valgyk, as turiu pakankamai". Sustojom degalinej, pradziuginau netiketai pavaisines ji kava (senesnioji norvegu karta -uzkieteje kafemanai). O tas sako pabandyk norvegisko patiekalo... Taigi mirkom dziovinta elniena i kava ir ziaumojam... Ko gero nera geresnio budo keliauti, pazinti aplinkinius ir save pati. Tikiuosi, kai kam pasidare aiskiau kas yra tranzas…

Sunday, August 20, 2006

Kelio paslaptis / Vegenes hemmelighet




Kelias yra tikslas... ir paslaptis... Kelione i didziausia kanjona siaures Europoje, buvo ispudinga, o sekmadieninis pasivazinejimas netiketai tapo neblogu issukiu.

Akmenuotas, uolingas, vietomis vandens isplautas zvyrkelis vingiavo Finnmarko aukstikalne, didziausio siaures Europoje, Altos kanjono linkui. Sen bei ten matyti besiganantys elniai. Kartais net uzsigalvojes net nepastebi kaip arteji prie elnio patino, o tas sustinges, isdidziai iskeles ragu karuna ziuri i artejanti dviratininka... uodzia... Net nezinia, ka jis galvoja, gal staiga pulti? Prisiminiau vieno vietinio samio pasakojima apie tai kaip "priimti"puolanti elnia - tiesiog isitverti i ragus ir kristi ant zemes. Elnias nuo svorio krenta paskui. Taip dingsta elnio jega esanti priekinese kojose. Bet elnias staiga apsisuka ir lengvai nurisnoja aukstikalne pakeles savo balta uodegyte. Sutoja kiek toleliau ir rupsnodamas zole vis tik stebi mane "viena akimi".
Kelias vis driekiasi ir kviecia tolyn - tolumoje matyti paskiros jo atkarpeles. Ispudingas kanjonas lieka uz nugaros. Aplink tik zalia lyguma, kartkartemis telksantys ezeriukai ir aukstikalniu vejas siuruojantis reta augmenija. Pakelese susmaigstytos ilgos kartys zymincios kelia ziemos metu. Horizonte pasirodo lietaus debesys, po kiek laiko ima krapnoti. Kelione rodos ima darytis betiksle. Nebelieka ir kelia zyminciu karciu. Aplink rodos ne gyvos dvasios, nebesimato nei elniu, tik vienoje vietoje pravaziuoju uztvara, kur samiai rudeni suvaro savo gausias elniu bandas. Taciau tas pats kelias vis vedantis i ikalne driekiasi tarsi kviesdamas tolyn, tolyn, ten kur ausktikalnes susilieja su dangumi... "Gerai pagalvoju sau, dar paminsiu pusvalanduka ir jei nieko, - suksiuos atgalios." Taciau po kurio laiko sutinku rally motociklininka. Tas sako, kad uz 1 mylios randasi kalnu uzeiga. Hmm.. kaip tiktai ko man reikia. Bus kur pasislepti nuo isimarkejancio lietaus. Kartais del ant kelio sutrupintu uolu ir stambiu akmenu yra geriau vaziuoti salikele nei keliu. O dar didziules balos su masalu spieciais virs ju. Pasijusdavau kaip banginis kosiantis masalus tarsi planktiona tarp sukastu dantu. Dar neteko vaziuoti tokiu prastu keliu. Taciau dedules Alekso uz nudazyta darzine dovanotas kalnu dviratis riedejo be priekaikstu. Ir kartu su dviratininku puikiai prieme Finnmarko aukstikalniu issuki. Po kurio laiko privaziuoju uzeiga, su pastogeje ant elnio ragu pakabintu samisku uzrasu: "Suolovuobme"Fjellstua. Viduje jauku, daug nuotrauku ir paveikslu samiska tematika. Pasitinka maloni senute uzeigos seimininke. Isgeriu pora puodeliu karstos arbatos, sukertu savo laukneseli su suriu. Besisnekuciuojant praeina lietus, nusvinta saule... Pasirodo jog uzeiga stovi prie naujai nutiesto kelio. Kelias si kartaeina vis nuolaidziau, tad dviratis nuokalnen kartais rieda taip, tarsi butu nutrukusi grandine! Penketas norvegisku mylios atgalios neprailgsta.
Malonu suzinoti kelio paslapti... tik tam kad ja iminti, reikia ji nueiti...

P.s. nuotraukoje: Altos kanjonas su tekancia viena geriausiu Norvegijoje lasisu upiu - Altaelva (Altos upe). Altos (samiskai Sautso) kanjonas tapo ypatingai zymus 7-tajame desimtmetyje, kai Osle parlamentas nutare uztvenkti kanjonu tekancia Altaelva. Vyko masines protesto akcijos is samiu ir gamtosaugininku puses. Taciau vis tik upe buvo uztvenkta.
Apie tai betranzuojant papasakojo vienas mane pavezejes mano amziaus vairuotojas, kurio tevas dalyvavo sitose akcijose. Kaip tik buvo hipiu laikai, ir jaunimas buriais traukdavo i protesto akcijas. Taciau anot jo paties, nera jau taip blogai. Samiai priprato prie uztvankos ir viskas vel atsistojo i savo vietas.

Sunday, August 06, 2006

Knivskjellodden / Nordkapp




Nuo 01.08 esu Altoje. Dirbu sunu centre kur priziuriu ir treniruoju sunis. Ziema prasideda sezonas, - atvyksta turistai is viso pasaulio. Vienas is svarbiausiu renginiu kuriam ruosiamasi, tai vienos ilgiausiu sunu kinkiniu varzybos pasaulyje - Finnmarksløpet (oficiali svetaine http://www.finnmarksløpet.no/). Dabar turime desimt 3-ju men. jaunikliu. Smagiai su jais - lekia lekia, sustoji poilsiui, istumi vandenin, tie issikepurneja, nusipurto ir toliau liezuvi isleide, akis primerke lekia paskui musu 6-rati motocikla. Centre yra 70 Aliaskos huskiu ir sunu viesbutis. Pagaliau sestadienis... susikroviau kuprine ir istranzavau i "senojo pasaulio gala" - siauriausia Europos vieta. Po 15 min. stovejimo paeme porele lenku. Jie pries tai mane pravaziavo, taciau apsisuko ir grizo. Malonu. Issinuomave masina "explorina" Norge. "Kur trauki" klausia. "Nordkapan" atsakau. "Hmmm... o ko ten?"... po kurio laiko ir jie nusprendzia traukti kartu. Darosi smagu. Isikalbejom. Abu darbuojasi Anglijoje. Na nepyragai ten. Lukas dirba masinu surinkime, stovi konvejerio linijoje, per pamaina - 13 val. sukomplektuoja 700 plastmasiniu paneliu automobiliuose. Darbe atsisesti draudziama. Jo draugo, dirbancio ten jau 5-rius metus, del to paties monotonisko darbo sliriasi ranku dydziai. Biorobotai... na cia lyrinis nukrypimas. Saunus zmogeliukai. Praplepejom beveik visa kelia. Su jais nuvaziavau ir grizau. Fortuna. Veliau turetu atsiusti nuotraukas, - prifotografavom nerealiu vaizdu. Taigi nukakom iki Nordkapp`o, o ten ne tik kad uz tuneli reikia susimoketi kad i sala patekti, bet ir jau prie pat Nordkappo stovi slagbaumas ir budele. Salia lentele: 195 nok (apie 85 Lt) uz patekima i "siauriausia" Europos taska! Na bet tai gi dar ir apgavyste - siauriausias Europos taskas yra kiek siauriau - Knivskjellodden (verciasi kazkas panasaus kaip "Gubrio ispjova"). Na tik tiek, kad iki ten dar reikia paejeti 9 km. Tad apsisukom, rade stovejimo aikstele palikome masina ir jau suzymetu bei pramintu takeliu nupedinome siauriausiojo Europos tasko (tikrojo!) linkui...Akmenys akmenys… samanos ir trumpute zole… uolos, kalnai ir juros melyne tolumoje ireminantys visa tai. Vejas ir pauksciu krykavimai tose begalinese erdvese. Lenkai aikcioja pakereti... Pats tai kazkiek jau apsiprates. Kartais atrodo takelis dingsta akmenynuose, taciau pazvelgus i toli, jis isryskeja vingiuodamas tarp vaardu (akmenu piramides keliui zymeti) kurie kartais buna iki zmogaus aukscio. Ejimas tarsi meditacija. Kartais gali pamatyti baltus elnius kalnu slaituose. Bet cia ne haliucinacijos, jie tikri. Kartkartemis sutinkame pavienius griztanciuosius, trumpai pasikalbam. (Siaip, apart bilietu pardaveju, nesutikom ne vieno norvego. Zmones cia suvaziaveis visos Europos). Stai ir Knivskjellodden (keliones tikslas). Na pati vieta labai panasi i peilio asmenis nuo Nordkapp`o puses pazvelgus. Saulelydis… su raudonais vakaro gaisais danguje… Pasirasom lankytoju knyguteje. Beje, atidarius - dezuteje puikuojasi lipdukas ”LT”, priklijuotas vilnieciu prejusia vasara. Geras… uzsikuriam primusa, issiverdam kavos... Kelione atgal ir pasnekesys lenkiskai apie knygas ir nerasytus visatos desnius… Sauletekis… nurausvinantis vaardus…